Pusę amžiaus perkopęs festivalis ir vėl tradicijos garsais užliejo Vilnių. Keturios festivalio dienos tradiciškai pažėrė gausybę renginių: nuo mokslinės-praktinės konferencijos iki smulkiausiomis solinio dainavimo subtilybėmis žavinčių ar regioninius tradicinio muzikavimo skirtumus atskleidžiančių koncertų.
Pirmõsios festivalio dienõs akcentas – tradicinis „Pasidainavimų vakaras“ – šįkart, po ilgos pertraukos, festivalio bendruomenę ir vėl sukvietęs į „Skamba skamba kankliams“ istoriškai svarbų Alumnato kiemą. Bendrystės jausmu, dainuodami vaišių dainas, čia džiaugėsi net 27 Vilniaus folkloro ansambliai. Siekiant įamžinti nuo pat savo gyvavimo pradžios bendryste ir autentiškumo bei laisvės siekiu pasižymėjusį festivalį, Alumnato kieme atidengta jam skirta atminimo plytelė.
Penktadienį festivalyje didelis dėmesys skirtas polifoninei muzikai – Bernardinų sode skambėjo giedamos, skudučiuojamos, ragais, daudytėmis pučiamos sutartinės, aplink festivaliui pasodintą ąžuoliuką telkėsi sutartinių ratas, o grupės „Babadag“ koncerte Šv. Kotrynos bažnyčioje lietuviškų sutartinių elementai pynėsi su lenkų folkloro motyvais ir elektronikos garsais. Vakarą vainikavo iš įvairiausių Šv. Kotrynos bažnyčios kampų sklindantis kultūrinis dialogas – „Sutarimai ir atitarimai: lietuvių ir ukrainiečių polifonija“.
Šįmet „Skamba skamba kankliai“ sulaukė net septynių folkloro ansamblių, grupių ar pavienių atlikėjų iš užsienio šalių. Serenadomis ir tarantelomis džiugino italų folkloro grupės „Radici a Sud“ ir „Terra del Sole“, su latgaliečių folkloru supažindino „Svātra“ iš Latvijos, estiškas melodijas griežė „Alutaguse Rahvamuusikud“, ukrainietišką daugiabalsumą rodė „Dobryna“ ir „Shlyakh-Dorizhenka“, o baltarusiškų šokių mokė ir soliniu dainavimu žavėjo Volha Baryshnikava.
Tradiciškai paskutinįjį gegužės savaitgalį festivalio pagrindiniu centru patapo Bernardinų sodas: čia abi dienas praeivius dailiais dirbiniais ir gardėsiais viliojo tautodailės darbų ir kulinarinio paveldo mugė „Darbas meistrą giria“, o smalsuolių laukė meistrų išmintimi spinduliuojantis „Amatų kiemas“. Kiekvienas norintis čia galėjo pasimokyti įvairiausių amatų: sodų rišimo, gintaro apdirbimo, vilnos vėlimo, švilpynių lipdymo, juostų audimo ir dar daugiau. Negana to, sekmadienį šalia „Amatų kiemo“ padūkti kvietė ir „Etnopramogos“.
Sekmadienį visas festivalio dienas tradicija skambėjęs senamiestis suskambo dar garsiau – Lietuvos folkloro ansambliai pasklido po Vilniaus skverus, aikštes ir kiemelius, kviesdami praeivius stabtelėti ir prisijungti prie dainų ar net įsilieti į šokių sūkurį. Į „Skambančio senamiesčio“ garsų pynę įsivijo ir tradicinių giesmių garsai – jaunimo kantičkinių giesmių ansamblis „Bromos“ kvietė į Šv. Kryžiaus bažnytėlę, kurioje, greta kantičkinių giesmių, suskambo ir giedamojo rožinio iš Musteikos paslaptis.
Galiausiai po senamiestį pasklidę festivalio dalyviai ir vėl susibūrė draugėn Rotušės aikštėje, iš kurios į baigiamąjį festivalio koncertą pajudėjo gražiausiais rūbais apsitaisiusi, dainuojanti, muzikuojanti ir šokanti festivalio dalyių eisena. Šypsena nuo festivalio dalyvių veidų nedingo iki pačių paskutinių „Skamba skamba kanklių“ akimirkų, o ilgai skambėjusios dainos jau nebesutilpo į oficialios programos rėmus.
Linkėdami ištisus metus širdyse nešiotis „Skamba skamba kankliams“ būdingą bendrystės jausmą, dėkojame visiems – tiek scenoje, tiek jos užkulisiuose ar žiūrovų gretose buvojusiems. O kad festivalis galėtų augti ir klestėti, kviečiame visus, nors vieną festivalio renginį aplankiusius, savo įspūdžiais ir pastebėjimais pasidalinti apklausoje.
51-ųjų „Skamba skamba kanklių“ akimirkomis galima pasidžiaugti bežiūrint festivalio įspūdžių klipą.
