Belaukdami gegužės 23–26 dienomis aidėsiančio tarptautinio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“, prisimename ne tik prabėgusį jubiliejinį festivalį, bet ir pasižvalgome po festivalio istoriją bei pasidžiaugiame ryškiais „Skamba skamba kanklių“ veidais. 50-ojo festivalio proga savo pamąstymais apie folkloro atlaidus dalinosi ilgametė festivalio dalyvė, rengėja, folkloro ansamblio „Vilnelė“ vadovė Laima Purlienė.
KVĮKR folkloro ansamblis „Vilnelė“, vadovė Laima Purlienė kairėje, „Skamba skamba kankliai“ 2022 m.
Ak, tos mūsų prabėgusių gegužių akimirkos – lekiam, skubam, kad tik artyn vasara! Ar jas prisimintume, jeigu ne pilnos dainų paskutinės mėnesio savaitės dienos, jei ne festivalis „Skamba skamba kankliai“? Tai šalom, tai džiaugėmės gražiausiu oru, tai taškėm balas šokdami, bet kiekvieną pavasarį išlydėdavom vis skambiau dainuodami, šokdami, grodami. Negi festivaliui jau penkiasdešimt? Taip, tik mes kiekvienas turime savą šių švenčių skaičių – nuo tos savos pirmosios, kai ją suradom.
Prisimenu, kad buvau jauna studenčiukė – visa paskendusi moksluose, studijų rūpesčiuose. Bėgu dabartine Katedros aikšte ir staiga išgirstu – dainuoja, o jau kaip gražiai! Negi nesustosiu, negi nepriartėsiu, negi nepradėsiu klausinėti? Pasirodo, kad čia „Ratilio“, mano universiteto ansamblis! O kodėl aš tokia žiopla ir ligi šiol apie jį negirdėjau? Juk nuo vaikystės tik tokiomis dainomis gyvenu, juk tai mano svajonė! Ir dar – čia festivalis „Skamba skamba kankliai“, ir tikriausiai tik aš viena apie jį nesu girdėjusi. Susigėstu, bet nuo tos dienos pradedu Vilniuje ieškoti folkloro. Ir štai, jau dainuoju, jau net vieno ansamblio soliste ir vedančiąja tapau, štai, jau folkloro draugų marios, jau net šokti pradėjau, nors visada maniau, kad šokiai tai tikrai ne man. Kur nešoksi, jei tiek berniukų šokdina! O jau tas „Skamba skamba kanklių“ laukimas! Ir matai, kad tavo gyvenimas prisipildė naujų spalvų, naujų minčių ir svajonių, o ir pati turi ką duoti kartu esantiesiems. Būti didžiuliame bendraminčių būryje yra nenusakoma laimė, ir aš ją suradau šiame festivalyje.
Tarptautinio folkloro ansamblio „Skamba skamba kankliai“ akimirka, 1990 m.
Kažkada seniai viename televizijos interviu festivalį „Skamba skamba kankliai“ pavadinau folkloro atlaidais. Posakis prigijo, jis nuolat kartojamas. Kodėl? Negi senose nuotraukose mes nematėm, kaip į atlaidus susirenka minios išsipusčiusių mūsų senelių ir prosenelių? Štai moterys baltom it sniegas skarelėm, štai jų pečius dengiančių skarų margumynas, štai baltmarškiniai vyrai „čebatais vaksavotais“, švarkais prasagstytais, šventadienines „kepurėlas užsivožį, onaravi ir pasitempį“. Mergaitės vienam pulkelyj, berniokėliai dar gražesniu pulkeliu joms įkandin. O veidų šviesumas! Ak, kaip gražu! O visos mamos su gausiais vaikelių pulkeliais: kas ant rankų, kas sijono įsikibęs, kas gražiai vorele kaip ančiukai mamą seka. Ir tas gražiausias visų nusiteikimas, amžinas stebuklo siekis... Taip ir mes, tarsi eidami į tuos pačius atlaidus, palikome save anų metų festivalio nuotraukose. Liko ten mūsų didelė laimė būti kartu, stebuklingu būdu per vyriausiuosius pažvelgti toli toli į praeitį, sugauti iš ten viską, kas gražiausia, palaikyt širdyj ir siųsti į ateitį.
Ak, kokie tyri ir geraširdžiai mes buvom! Bedantės močiutės, raukšlėti jų veideliai – kaip gražūs jie mums buvo! Niekam nerūpėjo, ar plona, ar stora ta močiutė, kad tik būtų kuo vyresnė, kad tik kuo senesnę dainą padainuotų, kokį tarmės perliuką mums parodytų! Mes visi buvom persipildę šviesių ieškojimų ir atradimų džiaugsmų. Retas turėjome kuo dainas įrašyti, tai ugdėme savo atmintį. Koks džiaugsmas, jei atmintis gera, jei grįžti namo, o gražiausia daina dar skamba tavo galvoje, tereikia tik imti ir užsirašyti žodžius...
O metai vėjais pralėkė. Žiūrėk, jau pasigendi tų, paskui kuriuos bėgai, išgirsti, kad jau nebėra. Jau pirma mūsų eina tėvų amžininkai, o mes patys vedamės už rankų mažylius. O kiek daug jų buvo! Žiūrėk, kažkas jau ragina patraukt vaikus į šoną, kad netrukdytų, o jie kaip laisvi paukščiukai tuoj atgal suskrenda. Jie augo mūsų dainose kartu su mumis. Dar metai kiti ir matai, kad jau tave į priekį kviečia, jau eini būriu su vyriausiais, nors ne pačiose pirmose gretose. Laimė, kad tempėme mažylius visur su savim. Žiūrėk, jie jau ne vienas vaikų ar jaunimo ansamblyje, dar metai kiti – jau anūkų mums dovanoja. Tik mažylių vis mažiau, jiems viskas atskirai, jau toliau nuo mūsų patraukti, paskui mus mažai kas bėga, jau mažėja norinčiųjų iš mūsų ką nors išmokti. Jaučiam laikų kaitą, jaučiam didžiulę atsakomybę, kad ir mus būtų kam pakeisti, kad kartų grandinė nenutrūktų.
Tarptautinio folkloro ansamblio „Skamba skamba kankliai“ akimirka, 2002 m.
Nesu kuo nors ypatinga, šis festivalis – visų mūsų. Man viskas jame buvo taip brangu, kad kaupiau festivalio programėles, ženklelius, straipsnelius... Gana greitai buvau įvesta ne tik į festivalio dalyvių, bet ir į rengėjų ratą. Nebuvau pati aktyviausia viešai, bet atkakliai platinau savo idėjas per kitus žmones, be galo džiaugdamasi, kad renginys aiškiai nusibrėžė ribas ir tapo autentiško folkloro festivaliu.
Oi, niekas neatsirado lengvai, be pastangų. Sovietiniais laikais folkloras nebuvo toleruojamas, atvirkščiai – buvo menkinamas, o paniekai sustiprinti visada būdavo lyginamas su stilizuotą ar pseudofolklorą atliekančiais ir valstybės remiamais kolektyvais. Daugybė žmonių buvo įtikinti, kad jų tėvų ir senelių dainos per prastos viešumai. Bet tauta budo, sąmoningumas kilo, brendo naujos idėjos ir aukštesni poreikiai. Autentiškas folkloras suvienijo ne tik muzikus, bet ir dailininkus, architektus, istorikus, mokytojus, gydytojus ir kitus. Net neverta vardinti, nes sujudo sukruto ir senas, ir jaunas.
Etnocentrų dar nebuvo, juos dar reikėjo sukurti. „Skamba skamba kankliai“ buvo po Lietuvos nacionalinio kultūros centro (pradžioje vadinto Moksliniu metodiniu, vėliau Lietuvos liaudies kultūros centru – jame tada dirbau) sparneliu. Viską prisimenu iki smulkmenų, nes buvau įvykių sūkuryje. Folkloro gretos augo geometrinės progresijos būdu. Sąmonė darė stebuklus – žmonės pajuto, kiek daug mūsų panašių esama, o pašnibždomis platinami laisvėjantys žodžiai tapdavo konkrečiais darbais ir vis aiškesniais siekiais. Dainavimas būdavo toks galingas, darnus ir visuotinis, kad tereikėjo kaitresnės kibirkšties... Mes išdrąsėjome per dainas ir buvimą kartu.
Prisiminimuose mano mintys dažniausia nuveda į Alumnato kiemą. Štai, jis jau perpildytas, kiek tik įmanoma. Kad įmanytų, kad kas leistų, tai dalis vikresniųjų ir ant beržo šakų įsitaisytų, tarsi paukščiai medyje tupėtų ir giesmeles trauktų. Nelaimingiausieji, vidun netilpę, stovi už vartų, bet bendroms dainoms ir ten pritaria. O paskui – kad pasklis visi po gatves! Ir kas mus galėtų užtildyti? Nei troleibusuose, nei autobusuose dainuoti nepaliaudavom. Be alkoholio, be kvaišalų, o linksmi, o laimingi!
Tarptautinio folkloro ansamblio „Skamba skamba kankliai“ akimirka, 1990 m.
Jei kas nors už dainą ar tautinį drabužį pagrasindavo, labai smarkiai nesijaudindavome, nes mūsų jau daug, jau giname vienas kitą, ilgai lenktos galvos jau buvo pakilusios. Buvome vieningi, prisipildėm stiprybės ir svajonių. Pirmieji mitingai – ten žmonių minios suprato, kad daina yra galingiausia jėga ir taikiausias ginklas… Nebuvom agresyvūs. Laimė viską prisiminti, pajusti folkloro vedlių, drąsiausių ir energingiausių folkloro ansamblių vadovų vienybę. Mes buvom skirtingi, bet siekdami tikslo buvom stiprūs drauge. Manau, kad mylėjome vieni kitus.
Ar pamenat, kiek daug pastangų buvo skirta Lietuvos, Latvijos ir Estijos draugystei stiprinti? Nors festivalyje būdavo svečių ir iš kitų Sovietų Sąjungos vietų, bet trijų Baltijos sesių draugystė kiekvienam be žodžių sakė, kad tai visai kas kita, kad ateis dar ta svarbiausioji visų mūsų perkeitimo diena! Negalėjo būti festivalio be latvių ir estų. Jie taip pat mus kvietė į savo renginius. Iš šitų gražių ir dažnų susitikimų, iš pokalbių uždaresnėse grupelėse gimė ir festivalis „Baltica“.
Nepriklausomybės atsikovojimo siekė visa Lietuva, bet folkloro sąjūdžio žmonės buvo itin aktyvūs. Jie ne tik dainavo, bet ir stojo į pirmas laisvės gynėjų gretas. Menu, kaip „Raskilos“ klubas šnabždėjo: „Mūsų Mažvila ten, viduj, Parlamente, visada pirmas ten, kur pavojingiausia!..“ Ryškiausia folkloro judėjimo auka buvo Loreta Asanavičiūtė, dainuojanti mergaitė iš Žvaigždžių gatvės. Juk atsimenat, sausis, o „Skamba skamba kanklių“ festivalio dalyviai jau be pertraukų groja, dainuoja, gieda budėdami prie laužų. Aš prisimenu viską, nes siūliau juos filmuoti iš užgrobtos televizijos patalpų išstumtiems žurnalistams. Gražiai su jais bendraudavom, nes jie, tų dienų didvyriai, kėlė žmonių nuotaiką ir palaikė dvasios stiprybę visais įmanomais būdais.
Darbo kabineto durys neužsidarydavo nuo dainų tekstų prašančių mitingų dalyvių. „Skamba skamba kankliai“ ir visas folkloro judėjimas diegė žmonėse tikrąją brolybę. Ak, laisve! Kokia siekiama ir išsvajota tu atėjai! Dievo dovana mums jau duota. O kaip gyvensim toliau?
Beribio džiaugsmo jūroje apsvaigome, dainos tebeskambėjo, bet dažnam per daug parūpo užsienis ir užsieniečiai. Pažiūrėti mūsų atvykdavo svečių iš daugelio šalių, save parodyti toli už Lietuvos norėjosi daugeliui ansamblių. Blėso susidomėjimas vienų kitais tarp mūsų pačių, tarp savųjų. Atsirado skaldančiųjų, politikuotojų, gąsdintojų ir grasintojų.
Festivalis stiprėjo, įgijo naujų spalvų. Parūpo modernybės, atsirado noras verstis per galvą. Gal šios naujovės nebuvo iš mūsų pačių, gal ėjo iš naujų „menedžerių menedžeriausių“. Paskui prasidėjo projektų, „duosiu–neduosiu pinigų“ laikai. Žmonės pasijuto įskaudinti, nepasitenkinimas skaldė ir tebeskaldo... Kas tai? Kodėl? Ar jau nereikia vienybės? Aš tikiu, kad viskas bus gerai, kad atsipeikėsim ir vėl sunkiai dirbsim siekdami rezultatų. Festivalis gyvuoja ir gyvuos, nes jo prigimtis dvasinė, nes lietuvis dar neprarado savasties. Sugrįš šviesa ir į mūsų namus, tik budėkim, tik nepaliaukim dainuoti, tik eikim visi drauge.
KVĮKR folkloro ansamblis ,,Vilnelė" jubiliejiniame tarptautiniame folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai“, 2023 m.
Puikaus festivalio jubiliejaus proga neužmirškime tų, kurių idėjomis ir darbu festivalis tiek metų gyvavo ir gyvuos. Aš niekada nepaliausiu dėkoti folkloro žmonėms, ryškiausioms asmenybėms, kurios mane vedė, su kuriomis kartu ėjau, kurios suteikė laimę būti kartu ir nulėmė mano kelius. Su meile vardinčiau juos, prirašyčiau ne vieną lapą pavardžių. Lenkiuosi jiems – gyviems ir mirusiems. „Skamba skamba kanklių“ jubiliejaus proga dėkokim kiekvienam, pasakokim apie juos naujiesiems festivalio dalyviams ir organizatoriams, rūpestingai saugokim istoriją, kurią kūrėme visa tauta. Ypač palaikykime žmones, kurie šį renginį organizuoja dabar, nepalikime jų dirbti sunkiomis sąlygomis, neapkaltinkim nebūtais dalykais, visokeriopai remkim. Stebuklai ir vienybės dovanos priklauso nuo mūsų pačių. Tik laikykimės dainos kaip dvasios švenčiausios.
Laima Purlienė
Laima Purlienė. Iš asmeninio archyvo.