Seniausias folkloro festivalis Lietuvoje
Šis renginys turėjo ženklų poveikį visam lietuvių folkloro judėjimui, buvo ir yra svarbi mūsų etninės kultūros sklaidos, plėtros, dabarties ir istorijos dalis.
Prieš 30 metų „Skamba skamba kanklių“ bendruomenė tapo galinga aksomine jėga, atgniaužusia okupacinį kumštį – Lietuvos folkloro ansamblių judėjimas buvo viena iš pasipriešinimo nutautinimui bei sovietinei ideologijai formų. Be šio etninės kultūros sąjūdžio nebūtų buvę ir „dainuojančios revoliucijos“.
Per 50 gyvavimo metų festivalis tapo kasmetiniais visos Lietuvos folkloro gerbėjų „atlaidais“, suformavo ir savo, kaip etninės kultūros šventės, įvaizdį. Paskutinįjį gegužės savaitgalį vykstantis festivalis kasmet suburia gausią, stiprių saitų surištą bendruomenę.
Festivalio programoje šalia tradiciniais tapusių renginių – „Pasidainavimų vakaro“, „Naktišokių“, susitikimų su kaimo dainininkais, Lietuvos ir užsienio šalių ansamblių pasirodymų, instrumentinės muzikos koncertų, tautodailininkų mugės – randasi ir naujos, tradicinę muziką pristatančios formos: „Sutartinių takas“, „Tradicijų akiračiai“, „Nakties muzika“, „Festivalio kinas“, „Naktinės dūzgės“ ir kiti renginiai, skatinantys mūsų visuomenės ir festivalio svečių susidomėjimą etnine kultūra.
Festivalio pradžia
Tikroji festivalio pradžios data buvo atrasta Daivos Čičinskienės, ilgus metus prie Vilniaus miesto kultūros valdybos veikusios liaudies muzikos sekcijos sekretorės, asmeniniame archyve, protokolų juodraščiuose. Šios iniciatyvos ėmėsi šviesaus atminimo Eugenija Venskauskaitė, kruopščiai bandžiusi surinkti išsibarsčiusius ir nesusistemintus festivalio istorijos faktus.
Mintis, jog Vilniui reikia liaudiškos instrumentinės muzikos festivalio, sukosi dar Vlado Bartusevičiaus bei kitų to meto žymių kultūros veikėjų galvose.
1973 m. spalio mėnesį Sporto rūmuose įvyko liaudiškos muzikos koncertas „Skamba skamba kankliai“. 1974 m. gegužės gale Vilniaus salėse ir Kalnų parke surengtam festivaliui šį pavadinimą pasiūlė Petras Juodelė, o režisieriumi tapo Vidas Aleksandravičius.
Festivalio istorinė tėkmė
Jau pirmuosiuose „Skamba skamba kanklių“ koncertuose be dainų ir šokių ansamblių dalyvavo etnografiniai ansambliai (tiesa, surepetavę jungtinę Laimos Burkšaitienės, tuometinės Vilniaus universiteto folkloro ansamblio vadovės, globojamą programą; nuo to laiko tebėra populiari anuomet visų folkloro ansamblių dainuota daina „Vidury lauko pušynas augo“). Kurį laiką lygia greta festivalyje dalyvaudavo ir stilizuotą liaudies meną propaguojantys, ir už tradicinės kultūros autentiškumą kovojantys ansambliai.
Tai buvo natūralus priešinimasis sovietinių švenčių, stilizuoto folkloro ir sovietizuotos saviveiklos kultūros niveliavimo ideologijai. 1973–1988 m. laikotarpiu miesto žmonėms buvo labai svarbu vėl grąžinti tikėjimą gimtosios kultūros verte, jos amžinu gyvavimu ir lietuvybės išlikimu. Ir tai pavyko! Nuo 1979 m. Vilniaus universiteto, Alumnato ir kiti senamiesčio kiemai festivalio metu tampa savotiškais liaudies meno mylėtojų vienkiemiais. Visi atėjusieji gali dainuoti, šokti, šėlti bendrame besilinksminančiųjų sūkuryje. Festivalio koncertai vyksta ir senamiesčio kiemuose, ir koncertų salėse. Kasmet festivalio rengėjai stengiasi įsisavinti, „prisijaukinti“ ir naujas erdves. Taip ilgainiui įsikurta Bernardinų sode, pamėgta Šv. Kotrynos bažnyčios erdvė, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kiemas.