Mintis, jog Vilniui reikia liaudiškos instrumentinės muzikos festivalio, sukosi dar Vlado Bartusevičiaus bei kitų to meto žymių kultūros veikėjų galvose. Tikroji festivalio pradžios data buvo atrasta Daivos Čičinskienės, ilgametės prie Vilniaus miesto kultūros valdybos veikusios liaudies muzikos sekcijos sekretorės, asmeniniame archyve, protokolų juodraščiuose. Šios iniciatyvos ėmėsi šviesaus atminimo Eugenija Venskauskaitė, kruopščiai bandžiusi surinkti išsibarsčiusius ir nesusistemintus festivalio istorijos faktus.

Šio tarptautinio folkloro festivalio pradžia – 1973 metai, kuomet spalio mėnesį Vilniaus Sporto rūmuose įvyko liaudiškos muzikos koncertas „Skamba, skamba kankliai”. Tai buvo profesionaliosios (autorinės, stilizuotos) liaudiškos muzikos vakaras, kurį rengė tuometinis „Lietuvos“ dainų ir šokių ansamblio vadovas Vladas Bartusevičius. 1974 metų gegužės pabaigoje Kalnų parke, Vilniaus koncertų salėse jau skambėjo ir liaudiškos muzikos festivalis „Skamba skamba kankliai“. Jo režisieriumi buvo Vidas Aleksandravičius – šio festivalio vyriausiasis režisierius ir meno vadovas iki 1984 metų.

Nuo 1975 metų festivalyje jau dalyvavo ir autentiškojo folkloro atstovai – folkloro ansambliai, kurių įtaka festivalyje kasmet vis stiprėjo.

XX a. 7-tajame dešimtmetyje iš kultūrinės rezistencijos kilęs folkloro sąjūdis ir jį lydėjusi folkloro ansamblių kūrimosi banga skatino ne tik domėtis tradicinės kultūros turtais, bet ir parodyti juos plačiajai visuomenei. Tad šis vyriausias amžiumi ir savo svarba Lietuvos folkloro festivalis netrukus tapo ir reikšminga tautinio identiteto saviraiškos švente. Vėliau jo dalyviai ir žiūrovai kartu su visa Lietuva dainas dainavo, giesmes giedojo ir per „dainuojančios revoliucijos“ mitingus, ir 1989 m., kai rankomis susikibę stovėjo Lietuvą, Latviją, Estiją sujungusiame legendiniame 650 kilometrų Baltijos kelyje, ir lemtingą 1991 metų sausio 13-tosios naktį prie televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos, Seimo rūmų. Prasiveržusi tautos dvasinėje kultūroje išsaugota laisvės jėga suteikė stiprybės įveikti ir tankus.

Pirmųjų užsienio svečių festivalis sulaukė 1976 m. Tada jo programoje dalyvavo Estijos ir Latvijos folkloro ansambliai „Leegajus“ ir Skandinieki“.

Nuo 1979 metų „Skamba skamba kankliai”, džiugindami vilniečius bei Vilniaus svečius, skamba ne tik Vilniaus koncertų salėse, bet ir Vilniaus senamiesčio aikštėse, kiemuose bei gatvėse.

Sovietiniais laikais festivalį rengė Vilniaus miesto Kultūros valdyba, o kai Lietuva tapo nepriklausoma, Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros skyrius. Festivalio dalyviai su pagarba prisimena šio skyriaus darbuotoją Oną Šaltytę, kuri nuo 1983 m. buvo pagrindinis šio festivalio „variklis“. Nuo 1989 metų festivalį rengė Lietuvos liaudies kultūros centras, o 1997 metais festivalio „Skamba skamba kankliai” organizacinis komitetas persikėlė į Vilniaus etninės kultūros centrą, kuris nuo tų metų yra ir šio festivalio rengėjas.

Festivalis – Vilniaus miesto folkloro ansamblių vadovų, kitų etninės kultūros praktikų ir teoretikų kūrinys. Kuriant festivalio programas ypač daug yra nuveikę ilgamečiai festivalio bendradarbiai Daiva Čičinskienė, Aldona Ragevičienė, Laima Burkšaitienė, Zita Kelmickaitė, Kazimieras Kalibatas, Daiva Vyčinienė, Evaldas Vyčinas, Jonas Trinkūnas, Eglė Plioplienė, Milda Ričkutė, Vida Šatkauskienė, Jūratė Šemetaitė, Arūnas Lunys, Algirdas Klova, Edita Meškuotienė, Rūta Aleksiejūnienė, Rūta Žarskienė, Vladas Černiauskas, Janina Bukantaitė, Marija Liugienė, Vilma Žukauskienė ir daugelis kitų.

 

„Skamba skamba kankliai“ vykdavo (ir tebevyksta) paskutiniąją gegužės savaitę. Festivalio trukmė įvairavo. Iš pradžių -  viena diena (sekmadienis), o po to kasmet keisdavosi, plėsdavosi: nuo trijų dienų iki bemaž visą savaitę trunkančio renginio. Dabar šis festivalis puoselėja tradicinio folkloro kryptį, nors, be abejo, atviras įvairioms inovacijoms.

Rėmėjai

Go to top